Jaunimo darbuotoja, atviro jaunimo centro „Mes“ erdvės „Spotas“ vadovė Mantė Surgautaitė pasakojo, kad čia lankosi įvairūs jaunuoliai nuo 14 iki 29 m. Į amžiaus reikalavimus tenka atsižvelgti, o štai kitokių apribojimų nėra: laukiami visi. Ateiti į atvirus vakarus jaunuoliai gali kiekvieną darbo dieną nuo 16 iki 20 val., galima prisijungti bet kuriuo metu ir išeiti kada panorėjus.
„Mano, kaip ir kitų jaunimo darbuotojų, darbo esmė – palydėti jaunuolius į suaugusiųjų gyvenimą. Šiame procese gali kilti įvairių neaiškumų, susijusių mokslais, karjera, mokesčių mokėjimu, tarpusavio santykių peripetijomis, kontracepcija, valstybės teisine ar politine sistema. Įvairiomis temomis mes diskutuojame, jų metu dažnai išgirstame skirtingų požiūrių, tai padeda susidaryti pilnesnį situacijos ar problemos vaizdą. Lankytojai, kurie nenori, gali į kalbas nesivelti – gali tiesiog šiltose patalpose išgerti arbatos ir pasinaudoti wi-fi ryšiu ar po sunkios dienos padaužyti bokso kriaušę“, – pasakojo Mantė.
Ir pridūrė, kad jaunimui „Mes“ centre patinka, nes visi čia laukiami be išankstinių lūkesčių – kiekvienas gali būti savimi ir jaustis saugus, aplinkiniai nekelia jokių reikalavimų, kurių paprastai netrūksta ir mokymo įstaigoje, ir namuose. Tiesa, erdvėje yra keletas bendro pobūdžio taisyklių: jaunuoliai turi ateiti blaivūs, gerbti kitus erdvės lankytojus, na, ir išsiplauti savo puodelius.
Bet ką konkrečiau jie erdvėje veikia, juolab, kad keturiolikmečių ir tų, kuriems per dvidešimt, interesai gali būti labai skirtingi? „Kiekvienas vakaras pas mus neprognozuojamas ir labai skirtingas. Kartais jaunimas pasineria į kortų žaidimus (kortos pas mus labai populiarios, su jomis varžytis gali nebent stalo futbolas ir tenisas), kartais prie stalo užsimezga pokalbis kokia tema, kuri tuo metu aktuali. Bet, kaip jau minėjau, bendrose veiklose dalyvavimas savanoriškas. Kai kas užsuka tik todėl, kad žino, jog čia galės pasinaudoti spausdintuvu, kurio neturi namuose, prisėsti prie siuvimo mašinos ar nueiti į atskirą kambarėlį pagroti čia esančia gitara“, – vardijo Mantė.
Žinoma, jaunuoliai gali patys rodyti iniciatyvą ir siūlyti veiklas. Pašnekovė minėjo, kad vienas iš lankytojų buvo vaidmenų žaidimo „Dungeons and Dragons“ gerbėjas. Prieš kurį laiką jis pasisiūlė kitiems vesti šio žaidimo sesijas. Dabar, skaičiuojant ketvirtus jaunuolio iniciatyvos metus, jaunimo erdvėje net du kartus per savaitę žaidžiamas šis žaidimas, yra pradedančiųjų ir pažengusiųjų grupės.
Daugelis lankytojų ir jaunimo darbuotojų iki šiol su šypsena atsimena „Spote“ vykusį Tarptautinės bebrų dienos vakarėlį – tokia diena išties egzistuoja, ji paskelbta balandžio 7 d., tad kažkas ir pasiūlė ją paminėti. Įėjimo į renginį bilietas buvo pagaliukas. Jaunuoliai į tai pažvelgė kūrybiškai – kažkas atnešė ledų pagaliuką, kažkas – didelį sunkų rąstą. Vakaro metu netrūko diskusijų: bebras buvo lyginamas su socialiniuose tinkluose itin mėgstama kapibara. O kažkas šventės metu ant plakato užrašė: „Lygios teisės visiems graužikams!“
Svarbios ir mažos pergalės
Atvirame jaunimo centre ne tik žaidžiama ir pramogaujama. Vienu metu trečiadieniais erdvėje lankydavosi matematikos korepetitorius, su kuriuo visi norintieji galėdavo pasikonsultuoti (apie panašias iniciatyvas pranešama centro feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/vilniausajcmes/). Dauguma jaunimo centro veiklų finansuojama Vilniaus miesto savivaldybės ir Jaunimo reikalų agentūros.
Be to, jaunuoliai gali gauti ir individualių jaunimo darbuotojų konsultacijų ar sulaukti nukreipimo į kitas organizacijas, kai reikia specializuotos pagalbos ar imasi kažkokios iniciatyvos, rašo projektą.
„Yra ir gražių istorijų, pavyzdžiui, viena centre besilankiusi mergina pasirinko psichologijos, kita –pedagogikos studijas, nes joms buvimas čia padėjo geriau susigaudyti, ko nori iš gyvenimo. Projekte „Jaunimo verslumo inkubatorius Pilaitėje“ keli jaunuoliai, padedami jaunimo darbuotojų, ėmėsi savo „versliuko“ – įkūrė aplinkos tvarkymo grupę. Dar vienai merginai iš Ukrainos jaunimo darbuotojai išaiškino aktualius dalykus apie studijų Lietuvoje tvarką ir balų konvertavimą. Na, o kartais nudžiugina ir mažos pergalės – tarkim, kai pamatau, kad lankytojas pasisiūlo išplauti savo bičiulio arbatos puodelį“, – pasakojo Mantė.
Norintieji centre gali patobulinti savo užsienio kalbos žinias, juolab, kad su jaunuoliais kasdien laiką leidžia ne tik du jaunimo darbuotojai lietuviai, bet ir savanoris užsienietis. Šiuo metu savanoriauja mergina iš Turkijos, yra buvę savanorių iš Armėnijos, Sakartvelo, Graikijos ir kt. Kartais centre lankosi ir studentai užsieniečiai, norintys praplėsti pažinčių ratą ar rasti naujų veiklų.
Pašnekovė vadovauja atviro jaunimo centro „Mes“ erdvei „Spotas“, esančiai V. Šopeno g. 3 Vilniuje, o dar kelios panašaus tipo erdvės veikia kitose Vilniaus vietose: „Olimpija“ Vilkpėdėje, „Kimaras“ Pilaitėje, „Vaga“ Naujojoje Vilnioje, „Savas kampas“ bei „Ponamis“ Naujininkuose ir „Mes patys“ Grigiškėse.
O ką Mantė sakytų jaunam žmogui, kuriam norisi pasižiūrėti, kas jaunimo erdvėje vyksta, bet nedrąsu ateiti, juolab, kad niekas iš draugų nenori prisijungti? „Tikrai siūlyčiau ateiti ir pasidairyti. Jeigu nepatiks, galėsite bet kada išeiti – tikrai niekas nevers . Nemažai jaunų žmonių naujose situacijose jaučiasi nejaukiai, bet juk nepabandęs negali žinoti, kurioje naujoje vietoje tau labai patiks“, – drąsino jaunimo darbuotoja.
Įgavo drąsos, išmoko lietuvių kalbos
Savo patirtimi pasidalyti sutiko du jaunimo centro „Mes“ lankytojai.
Karolis (20 m.): „Aš – didelis stalo teniso mėgėjas. Dažnai rašydavau draugams dėl žaidimo, bet tam mažai kas turėjo laiko. Man sunkiai sekdavosi bendrauti su žmonėmis… Gulėdamas lovoje, liūdnas ir nusiminęs, prisiminiau, kaip prieš dvejus metus žaisdavau prieš jaunimo darbuotoją Tadą. Atradęs jo kontaktus parašiau žinutę, ar būtų įmanoma sužaisti? Stresavau, bet sulaukęs draugiško atsakymo labai apsidžiaugiau. Mes žaisime, ir vieta bus uždaroje patalpoje (nebebus bjauraus vėjo ir akmeninio stalo!). Nuo tos dienos pradėjau lankytis „Spote“ vos ne kiekvieną darbo dieną. Buvo labai smagu stiprėti ir laimėti. Labai buvau pasiilgęs savo žaidimo. Lankausi jaunimo centre apie šešis mėnesius, tai padeda man ir neužmiršti anglų kalbos. Sutinku unikalių ir įdomių draugų, būsimą psichologą, kuris praplečia akiratį savo išmintimi, savanorę iš Turkijos, kuri visuomet geros nuotaikos. Įsimintiniausias buvo tas energingas, sportiškas italas.
„Spotas“ – tai aplinka, kurioje galiu saugiai lavinti savo socialinius įgūdžius, empatiją ir norą bendrauti su žmonėmis. Tuo pačiu šiandien jaučiuosi tvirtesnis ir labiau pasitikintis savimi, galiu pasakyti žmonėm „ne“. Šio jaunimo centro dėka jaučiuosi labai atsigavęs.
Kartais nuvažiuodavome savanoriauti šunų prieglaudoje, vedžiojome šuniukus. Kartą savanoriaudamas dalijau skrajutes prekybos centre su jaunimu ir jaunimo darbuotojais. Nebuvau vienas ir tai padėjo stoti prieš savo baimes, patyriau ir įveikiau iššūkį.
Buvo organizuojama ir nemokama stovykla Antalieptėje, kurioje buvo apie 12 panašaus amžiaus žmonių. Ten nakvojome tris naktis, dienomis žaisdavome, buvo daug refleksijų. Man smagiausia buvo, kai visi piešėme ir tapėme ant didelio, stalo dydžio, popieriaus lapo. Šiandien tas lapas kabo „Spote“ ant lubų.
Įdomu buvo patirti kitokį gyvenimo būdą toli nuo namų, apskritai yra smagu išbandyti tokius naujus dalykus, kurių iki tol patirti neteko. „Spotas“ buvo man didžiulis netikėtas atradimas, gyvenimo stebuklas, jis mano širdutėje – kaip antri namai.“
Kotryna (19 m.): „Esu kilusi iš rusakalbės šeimos. Mokykloje, būreliuose – visur mano aplinkoje buvo kalbama rusiškai. Lietuviškai kalbėti tekdavo tik per lietuvių kalbos pamokas, suprasti suprasdavau, tačiau kalbėti buvo sunku ir nedrąsu, nes visi linksniai ir giminės painiodavosi, pritrūkdavau žodžių. Į jaunimo erdvę „Spotas“ pirmąkart atėjau prieš metus ir porą mėnesių ir tai tapo puikia erdve man praktikuotis kalbėti lietuviškai.
Kitoje aplinkoje žmonėms pritrūksta kantrybės išlaukti, ką noriu pasakyti, bet čia niekam nerūpi, ar taisyklingai šneku, svarbiausia, kad supranta, ką noriu pasakyti. Dar smagu, kai jaunimo darbuotojai patys bando kalbėti rusiškai, nors nemoka – kartais jiems pavertėjauju, ir man tai patinka.“
Vilniaus atviras jaunimo centras „Mes“ veikia jau vienuolika metų ir jaunimui teikia įvairias paslaugas, atitinkančias jaunų žmonių poreikius. Kasmet jame apsilanko daugiau nei 1000 jaunuolių. Daugiau apie centro veiklas galite sužinoti ir atsinaujinusioje svetainėje: https://ajcmes.lt/
